Autentiškumas

Kodėl žmonės jaučia tuštumos jausmą, beprasmybę, nihilizmą, gėdą? Kaip tai yra susiję su autentiškumu? Kas yra autentiškumas? Kodėl jis (ne)svarbus? Ar gerai būti autentišku? Kokie yra pavojai? Kokius jausmus man kelia šis žodis?

Paprastai kalbant, autentiškumas yra tiesiog buvimas nuoširdžiu, tikru savimi. Skamba tikrai paprastai. Tačiau jeigu pasižiūrėtume giliau, ši tema gana greitai komplikuojasi. Visų pirma, kas yra tas buvimas tikruoju savimi? Apibrėžti galime įvairiai, bet kai kalbame apie tikrąjį aš, dažniausiai turime omenyje: (prie kiekvieno punkto pridėkime žodžius "IŠ TIKRŲJŲ" arba "jeigu niekas negirdėtų":

- kokius jausmus jaučiu (liūdesį, pyktį, pasibjaurėjimą, seksualinį susijaudinimą ir kt.)?

- kokios mintys kyla (jaudinančios, smerkiančios, tamsios, pakilios ir t.t.)?

- kokius įsitikinimus turiu apie save, kitus žmones ir pasaulį?

- kokius kūno pojūčius jaučiu?

- kokie impulsai veikti veržiasi (vengti, pabėgti, keršyti, bausti, apkabinti, globoti, atimti)?

- kokios giliausios svajonės labiausiai jaudina (kelionė aplink pasaulį, gyvenimas atsiskyrus miške, karjera pažangiausioje technologijų kompanijoje, 4 šuniukų auginimas, žmogaus dydžio skulptūros iš Lego pastatymas ir bet kas kita)?

- kokie žmonės man patinka ir nepatinka?

- kaip aš valdyčiau žmones ir valstybes, jeigu būčiau valdovas, kaip vertinu įvairių žmonių teises, ekologiją?

- kokį darbą dirbčiau, o gal išvis nedirbčiau?

Jeigu kiekvienas žmogus galėtų nuoširdžiai atsakyti SAU į šiuos klausimus, greičiausiai nebūtų 2 identiškų žmonių su vienodais atsakymais. Remiantis praeitimi ir žmonių istorija, netgi galime tikėtis labai spalvingų ir šokiruojančių atsakymų.

Deja, daugelis žmonių tiesiog neturi atsakymų į šiuos klausimus. Kodėl taip yra?

Viena priežastis yra, kad vaikystėje aplinka neskatino pažinti autentiško savęs, o labiau pritapti, nekonfliktuoti su kitais, nes, anot tėvų, taip bus naudingiau gyvenime.

Arba mes buvome gėdinami, jeigu parodydavome savo autentišką vidų. Pavyzdžiui, žmonės žymiai lengviau priima autentiškumą, jeigu norima auginti šunį kaip augintinį, o ne krokodilą arba gyvatę, arba jeigu vyrui patinka savo amžiaus moterys, negu jaunesnės / vyresnės, arba jeigu norima įgyti gydytojo profesiją, o ne valytojo.

Baimė dėl gėdinimo, patyčių, atstūmimo, besąlygiško priėmimo trūkumas skatina žmogų užsisklęsti, atsiskirti, gėdytis savęs ir nustoti klausyti savo vidinio balso, poreikių, svajonių. Atsiranda defektyvumo jausmas, žmogus jaučiasi blogas ir netinkamas, nors nieko blogo nepadarė. Taip atsiranda menkavertiškumo jausmas ir savivertės problemos. Žmogų apima beprasmybės ir tuštumos jausmas, nes jis praranda ryšį su savo savastimi, jos gėdijasi ir dažnai net nežino, ko pats nori, nes bijo paklausti savęs.

Tokiu atveju yra akivaizdu, jog autentiškumo puoselėjimas ir savęs gilesnis pažinimas bei priėmimas yra patys svarbiausi dalykai. Net jeigu aplinka nepriima, šaiposi ir smerkia įvairius gyvenimo būdus, pomėgius, aistras, individualų skonį ir bando įtikinti, kad taip galvoti, jausti ir svajoti yra blogai, jūsų tikras autentiškumas nuo to nei kiek nepasikeis. Gėdos jausmas gal ir padidės, bet autentiškumas nėra pavaldus kitų žmonių nuomonei ar visuomenės papročiams ir madoms.

Autentiškumo nagrinėjimas ir autentiško gyvenimo realizavimas ne tik žmogų priartina prie savo svajonių gyvenimo, bet ir sukuria tokį gyvenimo būdą, kuris pasižymi mažiausiu pasipriešinimu, kai viskas atrodo, kad teka lengvai, grakščiai ir be didelių pastangų, lyg taip ir turėtų būti, o pats žmogus dažnai būna srauto (angl. flow) būsenoje, kai kiekviena diena neatrodo, kaip mūšis prieš gyvenimą, aplinką ir kitus žmones. Toks autentiškumo pavyzdys yra labai malonus stebėti, nes visi slapta svajoja tokiais būti, tik dar kol kas bijo. Tokias asmenybes žmonės laiko autoritetais nebūtinai dėl to, ką jie daro ar sako, bet KAIP jie gyvena ir KOKĮ santykį turi su savimi.

Dažnai palietus autentiškumo temą, žmonės klausia: "o jeigu žmogus turi antisocialių, žiaurių, nehumaniškų impulsų ir norų? Ar turime tada skatinti jo autentiškumą?". Na, tokiu atveju, kad ir kaip mus gąsdina, kad yra tokių žmonių, labai svarbu suprasti, kad dažnai žmonės neturi pasirinkimo, kokios mintys, impulsai veikti, vaizdiniai, fantazijos ar sapnai jiems kyla. Jie tiesiog yra. Jeigu žmogus to neįsisąmonins, nepriims, o bandys įvairiais būdais tą neigti, bus dar blogiau. Svarbiausias momentas yra, ką žmogus darys su šiais proto reiškiniais. Jis turi visą pasirinkimo laisvę ELGTIS pagarbiai, kultūringai, etiškai ir gyventi pagal įstatymus, net jei ir kyla antisocialūs impulsai. Vaizduotėje galima paleisti savo fantazijas ganytis laisvai. Taigi žmogus gali būti autentiškas sau priimdamas įvairias mintis, jausmus ir impulsus bei tuo pačiu gyvendamas taikiai ir pagal įstatymus tarp žmonių.

Deja, dažnai matau žmones, kurie dėl savo minčių, impulsų, jausmų, svajonių smerkia ir laiko save didžiausiais nusidėjėliais ir blogais žmonėmis, nors neturi pasirinkimo dėl savo kylančių minčių, seksualumo, estetikos, (ne)darbo supratimo ir, svarbiausia, nieko blogo kitiems nepadarė, o tiesiog gėdinasi ir baudžia dėl savo autentiškumo. Vyrauja tokia nuostata mūsų visuomenėje, jog žmogus turi atitikti tam tikrus standartus ir jeigu jų neatitinka - jis gėdingas. Tačiau ši nuostata yra absurdiška, nes, kaip matėme, nėra 2 vienodai identiškų asmenybių, todėl kaip mes galime išrinkti autentiškumo etaloną, jeigu niekada nebuvo ir nebus identiškų?

Kyla dar vienas svarbus klausimas, gilinantis į šią temą. Ką daryti, jeigu žmogus pradeda vis labiau priimti savo autentiškumą ir gyventi pagal jį? O tai reiškia, jog galimai dabartinis darbas nėra toks, kokio jis norėtų, partneris/-ė nebuvo išsirinktas autentiškai, o labiau žiūrėta į tai, kas atrodė visuotinai priimtina, gražu, sėkminga? Galbūt tai reiškia, kad žmogus gyvena ne toje valstybėje, kur norėtų? O gal tai reiškia, kad žmonės, su kuriais jis leidžia daug laiko (šeima, draugai) irgi nėra tie, su kuriais jis norėtų bendrauti? Visi šie klausimai skamba kaip dideli pokyčiai, kurie gali būti skausmingi.

Kaip jūs manote, ką reikėtų daryti? Vienas iš būdų būtų padaryti eksperimentą ir pabandyti pagyventi autentiškai ir palyginti, kaip jaučiatės?

Jeigu savęs paklaustumėte, kiek galėtumėte pasakyti, kad gyvenate autentiškai?