Autizmas

Viena iš mane stipriai dominančių sričių yra autizmas, ypač suaugusiųjų amžiuje. Pastaruoju metu daug į tai gilinuosi.

Svarbu pabrėžti, kad nors autizmą gali diagnozuoti gydytojai psichiatrai pagal konkrečius diagnostinius kriterijus, tai nėra psichikos liga, kurią reikia ar galima kaip nors išgydyti. Dauguma žmonių to net nelaiko liga ar sutrikimu, o tiesiog traktuoja kaip kitaip informaciją apdorojančias ir suprantančias smegenis, lyginant su kitais neurotipiškais žmonėmis.

Konkrečius autizmo spektro diagnostinius kriterijus, požymius ir įvairius testus galima lengvai rasti internete, DSM-5 ar TLK-11 ligų diagnostikos vadovuose. Verta paminėti, jog autizmas pasireiškia gana skirtingai tiek vaikų, paauglių bei suaugusiųjų amžiuje, tiek skirtingose lytyse.

Taigi kaip atrodo žmogaus, turinčio autizmą, gyvenimas? Trumpai apibendrinant, galime išskirti tam tikrus autizmo bruožus:

-rutinos, ritualų svarba;

-polinkis rinktis tuos pačius daiktus, vietas, veiklas, žmones;

-itin jautrūs asmenys;

-vengimas per daug stimuliuojančių, dirgiklių turinčių vietų;

-geriau būti vienam, nei su žmonėmis;

-bendravimo sunkumai;

-retos kelionės;

-detalus įsigilinimas (angl. deep dive) į vieną veiklą, pomėgį, hobį;

-nesupratimas tam tikrų socialinių taisyklių, normų, užslėptų intencijų;

-nemokėjimas "small-talk'inti" (kalbėti apie nieką vardan kalbėjimo).

Tai nėra oficialūs diagnostiniai kriterijai ir nebūtinai būna tokie arba tik tokie požymiai žmonėms, turintiems autizmą. Dėl to yra laikoma, kad autizmas pasireiškia spektre, diapazone.

Ar autizmas yra blogai? Ar reikėtų jo gėdytis ir slėpti?

Visai neseniai, ypač Lietuvoje, daugelis žmonių autizmo diagnozės ar net požymių(!) gėdindavosi ir slėpdavo nuo kitų. Psichikos sutrikimų stigmatizacija yra didelė problema, kuri dar labiau apsunkina žmonėms gyvenimą ir bendravimą šalia turimo sutrikimo. Džiugi žinia, kad palaipsniui visuomenė atsisako savo tamsumo ir vis labiau priima, integruoja įvairius asmenis į viešą gyvenimą, labiau domisi psichikos sveikata, atsisako įvairių mitų. Aišku, visuomenei lengviau priimti žmogų su Aspergerio sindromu (šis terminas jau nebevartojamas, bet dar dažnai sutinkamas, o jis nurodo asmenį su vidutiniu arba aukštesniu intelektu, turintį autizmą, kuris geba gyventi savarankiškai) negu vaiką su sunkiu autizmu, turintį socialiai nepriimtiną elgesį. Tai gal ir yra suprantama, bet vis dar yra žmonių, turinčių autizmą, kurie geba gyventi visavertišką savarankišką gyvenimą visuomenėje, bet yra identifikuojami keistais ir dažnai dėl to atstumiami.

Iš tiesų tie, kas artimiau pažįsta žmones su autizmu, dažnai teigia, jog jie yra labai aistringi savo srities arba pomėgių ekspertai, nuoširdūs ir atviri, "nemokantys" meluoti ar veidmainiauti, nuspėjami ir patikimi. Kaip sako - taip ir jaučia. Greitai gali perprasti kitų žmonių nenuoširdumą ir apsimestinumą.

Suradus saugią, jaukią ir priimančią aplinką, žmonės su autizmu gali gyventi visavertiškai laimingą gyvenimą ir palaikyti jiems svarbius santykius. Deja, tas būna pakankamai retai. Kodėl?

Pirmiausiai nuo pat vaikystės prisikaupiama nemažai neigiamo emocinio bagažo. Dažniausiai vaikas su autizmu turi savybių arba elgesių, kurie nepatinka tėvams ir bendraamžiams: socialinių normų (arba labiau taisyklių) nepaisymas, įkyrumas, elgesio variacijos, baimė naujoms situacijoms ir kt. Vaikas gali išsinešti žinutę, kad jis keistas, nenormalus, nepritampantis, nemėgiamas, defektyvus. Jeigu tai perauga į kertinius įsitikinimus, vėliau gali atsirasti savivertės problemų, vengiančio elgesio, atsiskyrimo nuo kitų, destruktyvumo, depresija, žalingi įpročiai. Deja, psichikos sutrikimai (depresija, nerimo sutrikimai, obsesinis- kompulsinis sutrikimas, priklausomybės ir kt.) nėra retas ir nesutinkamas dalykas žmonėms su autizmu. Liūdna, bet maždaug du trečdaliai yra patyrę bent vieną depresijos epizodą per savo gyvenimą! Visa tai yra papildoma nereikalinga našta, kurios dažnu atveju galima išvengti.

Kyla pagrindinis praktinis klausimas: kaip reikia gyventi tokiame greitame ir garsiame pasaulyje, kad žmonės su autizmu nebūtų pastoviai perstimuliuoti ir išvarginti nesibaigiančių dirgiklių, darbų, socialinių situacijų ir kitų atsakomybių, nuo kurių gali norėtis tiesiog pabėgti ir pasislėpti tamsiame bei tyliame kambaryje? Kaip sau padėti? Šį klausimą labai detaliai atsakiau straipsnyje apie itin jautrius asmenis (IJA), nes jie susiduria su labai panašiais iššūkiais, kaip ir žmonės su autizmu, todėl kviečiu jį perskaityti.

Ši realybė mane motyvuoja padėti suaugusiems žmonėms, turintiems autizmą, spręsti papildomus sunkumus ir emocinį bagažą, kurį jie prisirinko iš praeities ir kuris dabar stipriai veikia jų dabartinį gyvenimą. Ypač gilinuosi:

- kaip atstatyti sveiką savivertės suvokimą, pasitikėjimą savimi ir savo patirtimi;

- kaip susikurti saugią ir jaukią aplinką;

- rinktis ir palaikyti santykius su geranoriškais žmonėmis;

- kaip išmokti gyventi visavertišką, laimingą, autentišką ir įdomų gyvenimą, net jei kiti tam nepritaria ar nesupranta;

- kaip išsigryninti savo vertybes;

- kaip efektyviai komunikuoti su savimi ir kitais;

- kaip rasti ir dirbti sau tinkamą darbą;

- kaip išspręsti kitus šalia kylančius iššūkius.