Kuo skiriasi empatija nuo atjautos ir užuojautos?

Trys populiarūs psichologijos terminai, kuriuos visi mes esame girdėję ir sakę daug kartų. Bet ar galėtume tiksliai paaiškinti, kuo gi jie skiriasi, kada geriau vartoti vieną vieto kito?

Empatija (ypač būdinga itin jautriems asmenims (IJA) neurologiniu (biologiniu) lygmeniu) yra reiškinys, kai mes jaučiame būtent tai, ką jaučia žmogus, su kuriuo mes šiuo metu bendraujame ar stebime (filme, teatre). Pavyzdžiui, jeigu mūsų pašnekovas šiuo metu pyksta, mes irgi jaučiame kylantį pyktį, o jeigu jis verkia- mes irgi pradedame graudintis. Tai vyksta dėl veidrodinių neuronų, kurie mimikuoja kitų žmonių jausmus, elgesį ir padeda mums geriau suprasti mus supančius žmones.

Empatija yra labai svarbu, norint užmegzti gilų ryšį su mums svarbiais žmonėmis, klientais, tačiau ilgai trunkant, tai gali labai emociškai išvarginti ir perstimuliuoti.

Atjauta yra gebėjimas jausti ir suprasti, ką kitas žmogus šiuo metu išgyvena, tačiau nesusitapatinama taip stipriai su pašnekovo jausmais ir elgesiu kaip empatijos atveju. Atjauta yra labai svarbus įgūdis gydytojams, psichoterapeutams, psichologams, socialiniams darbuotojams, kurie dirbdami yra emociškai pažeidžiami, tačiau sugeba padėti klientams, neatsiribodami nuo jų, o įsitraukdami į jų emocinius išgyvenimus.

Siunčiama užuojauta rodo, kad gaila to žmogaus, bet su tuo skausmu nesusitapatinama ir net laikoma, kad patiriamas skausmas, netektis ar kita nelaimė mums negresia. Tarsi žiūrima iš pranašesnės pozicijos. Tačiau atjautą jaučiantis žmogus sugeba save įstatyti į kito pašnekovo situaciją ir įsivaizduoti save joje.