Kas yra psichodermatologija?
Šiame straipsnyje mano tikslas yra supažindinti su sparčiai besivystančia psichodermatologijos kryptimi. Tai yra labai plati sritis, apimanti dermatologiją, psichiatriją ir psichoterapiją, tokiu būdu maksimaliai padedant žmogui, kai vienos srities specialisto gali nepakakti.
Ar kada nors pastebėjote, jog didelio streso metu (pvz.: egzaminų sesija, įvairūs konfliktai) paūmėdavo odos bėrimai ar kitos probleminės odos būklės? O gal atvirkščiai dėl įvairių odos būklių (pvz.: aknės) jausdavotės negražūs, nusivylę, liūdni ar nerimastingi?
Psichodermatologija tyrinėja būtent tokius reiškinius, gilindamasi į odos ligų santykį su psichikos sutrikimais ir atvirkščiai. Taip pat ieško įvairių veiksnių (biologinių, psichologinių, aplinkos), kurie skatina išsivystyti arba palaikyti šiuos sutrikimus bei kaip nuo jų apsisaugoti. Galiausiai kuria įvairias strategijas, kaip padėti žmogui, kurio simptomai kankina tiek odą, tiek psichikos sveikatą. Tokiu atveju vien tik psichikos sveikatos specialisto arba vien tik gydytojo dermatologo gali neužtekti, nes abu komponentai yra reikšmingi žmogaus būklei. Tik atsižvelgus holistiškai į odos ir psichikos būklę galime tikėtis ilgalaikio gydymo efektyvumo.
Apžvelkime pagrindines sutrikimų grupes, į kurias gilinasi psichodermatologija:
Odos ligos, kurios komplikuojasi psichikos sutrikimais
Tai yra sunkių formų odos ligos (žvynelinė, atopinis dermatitas, aknė, alopecija (nuplikimas įvairiose kūno vietose), baltmė (odos depigmentacija (balti odos lopai)), kurios žmogui sukelia labai stiprias emocijas: nusivylimą, neviltį, bejėgiškumą, pyktį ant savęs, socialinį nerimą ir kt.
Žmogus tiesiogiai labai kenčia dėl savo odos ligos (dideli skausmingi bėrimai, niežulys, deginimo jausmas, randai), bet taip pat gali atsirasti įvairių save niekinančių minčių, defektyvumo jausmas:
„Aš atrodo neįtikėtinai baisiai“, „atrodau kaip pabaisa, niekas nenorės su manimi bendrauti ar turėti intymių santykių“, „žmonės mane atstums, juoksis ir nepriims“, „būsiu amžinai bjaurus, atstumtas ir niekam nereikalingas“, „neverta man tokiam gyventi“.
Ilgainiui gali išsivystyti problemų dėl savivertės, depresija, atsirasti savižudybės rizika, socialinis nerimas, kiti nerimo sutrikimai, paūmėti esami psichikos sutrikimai ar kitos somatinės (kūno) ligos. Gali atsirasti santykių problemų šeimoje ir darbe, lytinio potraukio sumažėjimas, vengimo elgesys įvairiose situacijose.
Tai labai apkartina gyvenimo kokybę ir galimybę gyventi prasmingą gyvenimą. Tokiu atveju gali reikėti gydytojo dermatologo, psichiatro ir psichoterapeuto pagalbos, kad žmogus atgautų pasitikėjimą savimi, įgautų vilties įveikti šiuos sunkumus su atjauta sau.
Odos simptomų turintys psichikos sutrikimai
Tokių psichikos sutrikimų pavyzdžių yra labai daug:
• Obsesinis kompulsinis sutrikimas - žmogus gali plauti rankas 50 kartų ir daugiau per dieną, kol jų oda taps sausa, pažeista, suskilinėjusi.
• Trichotilomanija – kompulsyvus kūno plaukų rovimas, gali atsirasti plotai be plaukų galvoje ar kitose kūno dalyse.
• Onichofagija - kompulsyvus nagų kramtymas, atsiranda pažeisti nagai, oda aplink nagus, gali kraujuoti, atsirasti antrinė infekcija.
• Valgymo sutrikimai (pvz.: nervinė anoreksija, nervinė bulimija) – gali atsirasti odos sausumas, nagų ir plaukų silpnumas, odos hiperpigmentacija, niežulys, įvairūs dermatitai ir kiti simptomai.
Akivaizdu, kad tikėtis odos būklės pagerėjimo yra neprasminga, kol žmogus neįveiks jį kamuojančio psichikos sutrikimo.
Įvairių psichologinių veiksnių sukeltos arba palaikomos odos ligos
Tokių odos ligų pavyzdžiai gali būti: atopinis dermatitas, žvynelinė (psoriazė), hiperhidrozė (per daug intensyvus prakaitavimas).
Žinoma, kad tokie psichologiniai veiksniai kaip stresas, įtampa, intensyvios ir sunkiai reguliuojamos emocijos (pyktis, nerimas, liūdesys ir kt.), išprovokuoja odos ligos paūmėjimą, sunkina odos būklę, jaučiamą diskomfortą, reikalauja intensyvesnio dermatologinio odos gydymo.
Natūralu, kad kol žmogus neįgis kompetencijų tvarkytis su patiriamu stresu, įtampa, emocijų reguliavimu, kol neišmoks taikyti relaksacinių technikų ir pasirūpinti savimi, tol odos būklės gydymas gali būti labai neefektyvus arba trumpalaikis.
Tai yra pagrindinės sutrikimų grupės, su kuriomis dirba psichodermatologija. Turint tokių aukščiau aprašytų ir panašių problemų, labai svarbu suprasti ir išsinešti žinutę, jog dažnai neužtenka gydyti tik vieną organizmo dalį (tik odą ar tik psichikos sveikatą). Reikia kombinuoti gydymą, nebijant į pagalbą pasitelkti skirtingus specialistus (gydytoją dermatologą, psichoterapeutą ir/ar psichiatrą).
Kartais būna net taip, kad sustiprinus psichikos sveikatą, išnyksta odos problemos. Atvirkščiai, kartais įveikus odos problemas, pagerėja emocinė būklė. Akivaizdu, kad egzistuoja stipresnis ryšys tarp mūsų odos ir psichikos, negu mes įvaizduojame. Tik įsisąmoninę ir puoselėdami šį ryšį, galėsime džiaugtis savo kūnu ir psichikos sveikata.
