Straipsnių serijos apie OKS 2 dalis: kaip ir kodėl protas sukuria įkyrias mintis?
Kyla labai natūralus klausimas, kodėl vieni žmonės patiria tik landžias mintis, o kitiems šios idėjos pavirsta obsesijomis ir jie kenčia nuo OKS, nors minties turinys gali būti lygiai toks pat?!
Atsakymas yra susijęs su tuo, ką konkreti mintis mums reiškia. Žmonėms, kurie retkarčiais patiria įvairias nemalonias ir baisias landžias mintis, bet jų nesureikšmina, nesusitapatina ir nesukuria realybės neatitikančių katastrofinių scenarijų, jos netampa pasikartojančios ir įkyrios. Priešingai, jei žmogus interpretuoja nemalonią ir baisią landžią mintį kaip labai grėsmingą, pavojingą gyvybei, savasčiai, moralei ar kitai to žmogaus svarbiai gyvenimo sferai, tada ta mintis tampa vis labiau pasikartojanti, įkyri, kelianti distresą bei nerimą ir noras atlikti kompulsijas (apsisaugoti nuo tos minties) būna žymiai didesnis. Jeigu tai reikšmingai daro neigiamą įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, galima įtarti OKS.
Jeigu pažvelgtume, kas tuo metu vyksta smegenyse, šis procesas taptų dar aiškesnis.
Per dieną mums kyla keli tūkstančiai įvairiausių minčių: ir malonių, ir baisių, ir emociškai neutralių. Kadangi jų kyla tiek daug, smegenys nesustoja prie kiekvienos minties ir nenagrinėja, ar ta mintis teisinga, ar ji tikrai išsipildys, kiek procentų ji atitinka realybę.
Bet jeigu mes išsirenkame tam tikras mintis (pavyzdžiui, nemalonias landžias mintis) ir pradedame jas vertinti, aklai tikėti jomis, bijoti ar laukti jų išsipildymo, kitaip sakant, pradedame skirti konkrečiai minčiai dėmesio, smegenys gauna netiesioginę žinutę iš mūsų, kad ši mintis yra kažkuo svarbi. Galbūt ji nori apsaugoti nuo pavojaus, perspėti apie laukiantį svarbų įvykį, pasirūpinti mūsų sveikata ar pan.? Smegenys, norėdamos pasitarnauti ir mus apsaugoti, pasirūpina, kad šita mintis vis grįžtų, kad mes jokiu būdu jos nepamirštume.
Tokiu būdu smegenys sukuria įkyrias mintis, kurios vis grįžta ir grįžta. Šios įkyrios ir nemalonios mintys sukuria besitęsiantį nerimo ir distreso jausmą. Gaudami tokią itin perdėtą apsaugą įkyrių minčių pavidalu (kartu su stipriu foniniu nerimu), labai natūralu, kad norime apsisaugoti nuo tų minčių atliekant kompulsijas - neutralizuojant, vengiant ir kitais neefektyviais būdais stabdant iškilusius įkyrumus.
Smegenys interpretuoja, jog tai labai svarbu (jeigu skiriame tiek laiko lyginant su kitomis mintimis), todėl nepailsdamos rūpinasi, kad mums tų įkyrių minčių tikrai nepritrūktų. Tokiu būdu užsisuka ydingas OKS palaikantis ratas, iš kurio ištrūkti yra labai sunku.
Ir atvirkščiai, jeigu atsisakome galvoti apie konkrečią mintį, nedarome kompulsijų, nevengiame ir nestabdome minčių, smegenys interpretuoja, kad tokios mintys mums visai nerūpi ir, matyt, nėra svarbios. Protas pasirūpina, kad jos nebegrįžtų ir užleidžia vietą toms mintims, kurios mums svarbios, t.y. tos, apie kurias dažnai galvojame.
Bet kodėl žmonės, kenčiantys nuo OKS taip sureikšmina tas landžias ir baimę keliančias mintis? Kokią svarbą toms mintims jie suteikia? Tai aptarsime kitoje dalyje.
