Kas yra vertybės ir kaip rasti gyvenimo prasmę?
Savo straipsnyje apie žmogaus vertę teigiau, kad visi žmonės yra vienodai vertingi (jame galite paskaityti, kaip priėjau tokią išvadą). Šiame straipsnyje noriu panagrinėti tokius klausimus: jeigu mes visi vienodai lygūs, tai kam tada stengtis būti geru, dirbti, padėti kitiems, mandagiai bendrauti, laikytis kultūrinio etiketo ir pan.? Ar blogai besielgiantys žmonės irgi yra vienodai vertingi?
Iš tikrųjų tada visai logiškas klausimas kyla, kodėl reiktų stengtis dėl kažko, jeigu ir taip mes visi esame vienodi vertingi? Šitoje situacijoje mums labai padeda mūsų asmeninės vertybės.
Vertybės - įvairios savybės, veiklos, įsitikinimai apie tai, kas mums yra labai svarbu ir prasminga gyvenime. Jos gali būti laisvai pasirinktos arba perduotos/perimtos iš tėvų, senelių, visuomenės, kultūros, religijos.
Kuo daugiau gyvename pagal savo vertybes, tuo labiau mūsų gyvenimas yra prasmingesnis. Pavyzdžiui, jeigu mūsų vertybė yra sportiškumas, kuo daugiau aktyviai judėsime, tuo labiau jausimės laimingi bei prasmingai leidžiantys laikas. Jeigu mūsų vertybė yra kūrybingumas, kuo daugiau pasinersime į veiklas, kuriose galime išreikšti savo kūrybingumą (pavyzdžiui, mene ar kitur), tuo labiau jausimės kupini gyvybingumo. Jeigu mūsų vertybė yra santykiai, geriausiai jaučiamės puoselėdami prasmingus santykius su mums svarbiais žmonėmis.
Svarbu paminėti, jog galime turėti ne vieną, o daug vertybių. Problema, kad kuo daugiau jų turime, tuo mažiau laiko galime skirti kiekvienai iš jų. Gyvenimas tampa prasmingiausias tada, kai galime puoselėti savo vertybes tiek darbe, tiek šeimoje, tiek tarp draugų, tiek visuomenėje, savo hobiuose, auklėdami vaikus ir visose kitose veiklose.
Vertybių pavyzdžiai:
Sveikata;
Šeima;
Tėvystė:
Sportas;
Kūrybingumas;
Ekologija;
Santykiai,
Balansas/pusiausvyra;
Skaitymas;
Menas;
Ramybė;
Estetika;
Altruizmas;
IR DAUG DAUG KITŲ.
Taip pat verta paminėti, jog ne visos vertybės turi būti prosocialios ar visuomenei/kitiems žmonėms naudingos. Savanaudiškumas, izoliacija, pranašumas, konkurencija, galia, kontroliavimas, didžiavimasis ir kitos panašios vertybės daugeliui žmonių taip pat gali būti jų asmeninės vertybės.
Kaip galime sužinoti/atskleisti savo vertybes?
Niekada anksčiau tuo nesidomėjus, gali būti pakankamai nelengva greitai išsigryninti savo vertybes. Tuo labiau, kad mes jas atrandame ir kuriame visą gyvenimą. Tačiau yra sukurta nemažai pratimų ir priemonių, kurios tikrai padeda efektyviai jas išsigryninti.
Vienas paprasčiausių būdų yra tiesiog savęs paklausti, kada aš jaučiuosi labiausiai gyybingas, laimingas, prasmingas, susitelkęs? Ką tuo metu aš veikiu? Kokie žmonės mane supa? Kur aš tada esu?
Jeigu man liktų gyventi tik metai, mėnuo, savaitė, kaip aš praleisčiau likusį laiką?
Kokie žmonės man labiausiai imponuoja? Ką aš juose labiausiai vertinu? Gal ramybę? Tvirtabūdiškumą? Kūrybingumą?
Jeigu man šiandien sukaktų 65/75/85+ metų, ko labiausiai gailėčiausi, kad nedariau daugiau? Kuo labiausiai džiaugčiausi? Dėl ko mažiau būčiau nerimavęs?
Galiausiai visada svarbu savęs paklausti, kodėl šita vertybė man yra tokia svarbi? Ar aš ją paveldėjau iš savo artimųjų, visuomenės, religijos, nes kitiems tai buvo svarbu? Ar ta vertybė labai gerai atitinka mano "būdą", asmenybę, biologiją? Ar aš ją išsirinkau savarankiškai? Ar ji nėra tarsi kompensacija už kitus mano asmenybės ypatumus, o ne laisvai išsirinkta?
Pavyzdžiui, jeigu mūsų vertybė yra skirti laiko sau/pabūti vienam, o kiti mus dėl to gėdina, vadina antisocialiais, tai mes galime, kaip kompensaciją, pasirinkti prosocialą vertybę (pvz.: altruizmą), nes visuomenė labai tą vertina, nors mums giliai viduje tai nėra labai svarbu.
Taigi nors ir netampame labiau ar mažiau vertingesni, kad ir ką gero bedarytume, kad ir kiek turtų, pasiekimų turėtume, tačiau gyvendami pagal savo vertybes tikrai padarome savo gyvenimą labiau prasmingu ir dvasiškai nuoseklesniu mums patiems. O tai padaro mus tvariai laimingus. Toks žmogus yra brandus visuomenės narys.
O kaip tada dėl blogo ir antisocialaus elgesio? Ar tai nepadaro žmogaus mažiau vertingo, nes jis kenkia kitiems?
Mano nuomone, blogas elgesys nepadaro žmogaus mažiau vertingo už kitus, todėl, kad toks žmogus vis tiek išlaiko žmogiškąjį potencialą susivokti, atgailauti, atitaisyti savo klaidas ir net ateityje gyventi dorai. Taip pat nėra jokios formulės, pagal kurią galėtume sekti ir konstatuoti, kada blogų poelgių jau yra per daug. Ar 1, 5, 10, 100 blogų poelgių jau užtektų, kad žmogus prarastų savo vertę? Kokio sunkumo jie turėtų būti? Tokiu būdu mes jau vėl klystame į sudėtingų formulių ieškojimą, kurioms pagrindimo nerasime ir kiekvieno nuomonė bus skirtinga.
Laimei mūsų visuomenėje nedominuoja žmonės su blogais poelgiais (nors jų ir yra), o dabar vis daugėja altruistinių, prosocialių poelgių ir dauguma žmonių net jaučia malonumą darydami gera. :)
Kaip minėjau, išsamiau apie žmogaus vertę galite pasiskaityti mano straipsnyje.
